štalpnus

štalpnùs, -ì adj. (4) Jn 1. I, Lk į kurį daug sutelpa, talpus, talpsnus, talpšnus: Štalpnùs toks čimodanas, susikiši viską DūnŽ. Ta pininginė be galo štalpnì, gera nešioties Lkv. | Na ir štalpnì tavo ryklė – geri sau kaip į kubilą! Varn.

štalpnù n. NdŽ. | prk. DūnŽ: Tie piningai štalpnèsniai (didesnės vertės, sustambinti), ale nūperki [už juos] mažiau Pvn.

2. I kuris užima nedaug vietos; kurių daug sutelpa kur: Daiktas štalpnùs, kurs mažo[je] vieto[je] sutelpa J. Plunksnos štal̃pnios – daug gali į svarą sudėti Užv.

štal̃pniai adv. NdŽ, Užv, štalpniaĩ NdŽ; Kos112: Dėk štal̃pniai, taip, kad sutilptum Tv. Visi trobesiai sustatyti štalpniai, pagrečiui ant vieno rėžio Žem. Štalpniaũ viską sutalpinau DūnŽ.